žakas

מãkas (vok. Sack) sm. (4) KII339, K, J, K.Būg, Rtr, NdŽ, KŽ, Rg, Klp, (2) KBII53, Jrk70; H, R, R297, MŽ398, N, LsB513, M, Š, Gr, Rs, Sdr maišas: Jis kas sykį po tris keturis žakùs į miestą nuvežė KI1. Viską susikišo į žãką Kin. Žmogus nešės pilną žãką grūdų Šv. Nerėk, įkišu į žãką Prk. „Vaikai!“ rėkdavo jis, ant demblio girts išsitiesęs ir žakù prastu kaip prastas būrs užsiklojęs K.Donel. Jįjį priėmiau ant žako nakvoti prš. Kaimynas ėmė žaką su paršeliu ir teip juodu abu ant namų vožė prš. Tuojaus tas knipelis iš žãko iššoko Sch211. Devyni gudai apvynių žaką apninka RD213. Jei užmigsi – duos pyrago, jei nemigsi – šmukšt į žaką [baubas] LLDI54. Gražesnė yr marga marginė kaip žakui lygūs kedeliai KlvD373. ^ Ir nuvirto kaip pelų žãkas (apie girtą) NmŽ. Storas kaip žãkas Jrk121. Kad jį į žaką įdėtumbei, tikt išsikastų MŽ. Tuščias žakas nestova stačias, pilnasis neveik virsta prš. Kiaulė žaką plėšia, pati žviegia LMD(Rs). Malkos nevažiuosi su žakù Sch88(B). Lašinių neisi su žaku ST299. Gobšio kiauras žakas, niekad neprikrausi LMD. Kada papildęs kiaurą žaką! B. ║ kiekis, telpantis į maišą: Tas jam atnešė žãką lazdų MitVI7(Všt).

◊ kaĩp žãkas apie labai mažą: Trys vyrai kaĩp žakaĩ, prisikišęs nematai Bt. kaĩp žakẽlis labai tamsus (apie dangų): Nė mėnaus (mėnulio), nė žvaizdžių, dangus kaĩp žakẽlis Varn.